Aurelijos dienoraščio tęsinys… apie pažadus, nebaigtus darbus

Energetinės “uodegos”

Visai nesenai, gal prieš kokius tris mėnesius aptikau labai įdomų dalyką, pavadinsiu jį  – energetinės „uodegos“.

25116706210_db5cbb8759_mYra kažkoks darbas, kurio mes nepadarome, nors kaip ir patys pažadėjom, kad padarysime. Nekalbu apie darbus, kuriuos mums užkrauna kiti žmonės tikėdamiesi iš mūsų rezultatų. Šiandien kalbu tik apie tai, ką mes patys esame pasižadėję sau ir kitiems, savo noru, niekieno neverčiami. 

Pastebėjau tokį dalyką – atrodo nieko nevyksta, bet jaučiuosi blogai. Rytais prisimenu, kad nepadariau kažko gal ir ne visai svarbaus, bet tai ką turėjau padaryti jau seniai. Lyg tai na  ir kas čia tokio.  Pasirodo, kad tokios smulkmenos labai nuodija mūsų gyvenimus. Tiksliau pasakius, mes patys tokiomis smulkmenomis nuodijamės. Tai nėra mano išrasta ar sugalvota mintis.

Išgirdau šią mintį iš vienos labai protingos moteriškės, kuri skaitė paskaitą apie muladhara čakrą. Kas tokio bendro tarp apatinių čakrų ir nebaigtų darbų. Pasirodo – labai daug. Nes būtent apatinė čakra atsakinga už valią, ryžtą, tikslus ir jų siekimą. Ir jai labai kenkia tokie dalykai, kaip nebaigti darbai, metų metus besitęsiantys remontai, užrašyti ir nevykdomi naujametiniai pažadai, pradėti ir neužbaigti projektai.

Aš nesiginčysiu nė su vienu iš jūsų, kurie su tuo nesutinkate, nes nematau tikslo tai daryti dėl vienos priežasties – kiekvienas tai turi patirti savo kailiu. O aš labai aiškiai pajutau, kaip kažkur dingsta mano energija. Atrodo galėčiau kalnus versti, bet taip nėra. Pradėjus ieškoti priežasčių aptikau, kad dažnai esu visai be energijos tada, kai mintys nuklysta į tai, ko nenoriu matyti. Gaunasi užburtas ratas. Nenoriu matyti nebaigtų darbų, bet nedarau jų nes… ( sugalvok šimtą priežasčių). Man sunku paaiškinti kaip tai vyksta subtiliame lygmenyje, bet, patikėkite, materialiame lygmenyje tai veikia labai stipriai. Nepadaryti darbai, neištesėti pažadai (tame tarpe ir sau) ir t.t. kažkokiu būdu griauna iš vidaus žmogų. Aš nekalbu apie nepatogumo jausmą kalbant telefonu su žmogumi, kuriam esi skolingas ( ne tik pinigus, o ir darbus, straipsnius, knygas, bendravimą , laiką kartu, pažadus pasitaisyti – daug ką esame juk pažadėję). Tai tik viena medalio pusė. Aš kalbu apie tokius dalykus, kai neberandi energijos visai kitiems darbams, rodos visai nesusijusiems su tuo, apie ką minėjau anksčiau. Va čia ir yra visas įdomumas, nes žmogus sąmoningai net neįsivaiduoja ir nesusieja šių dalykų vieno su kitu. O visai bereikalo  🙂

Mes gi visi žinome koks fantastiškas jausmas kai padarai darbą ir atiduoti jį tam, kam reikia. Kaip norisi šokti iš džiaugsmo, kai esi laisvas! O juk laisvė apima ne tik išorinius, bet ir vidinius dalykus. Jie taip glaudžiai susiję – laisvas vidumi, laisvas išorėje. Ir kuo daugiau tos laisvės viduje, tuo daugiau jos išorėje. Ji auga proporcingai, faktas. Ir tik mes patys taip dažnai užnuodijame savo vidų, o paskui stebimės, kad išorėje viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi.                          

Ką daryti, kad iš paskos netįstų tos „uodegos“ ?

Yra keli būdai. 

  1.  PAIMTI ir PADARYTI. Viskas pasidaro darymo būdu. Tai, ką darau šiandien, t.y. rašau išsijuosusi. Tai yra mano energetinės „uodegos“ naikinimas prieš Liną. Lenkiu galvą prieš ją – per tris mėnesius neišgirdau iš jos nė vieno priekaišto už neparašytą tekstą, už neištesėtą pažadą, už praleistus pokalbius. Gal dėl to mano vidinis sąžinės balsas jau ne šnabžda, o riaumoja 🙂 . Niekas kitas, tik aš pati sukūriau situaciją, kurioje pati ir pasijaučiau blogai. Nes nėra nieko šiame pasaulyje, kas kažkur dingsta, išnyksta. Niekur neišnyksta mūsų pažadai, mūsų „akių trynimai“, užrašyti ketinimai – „ nuo pirmadienio, nuo Naujų metų, po švenčių“ ir t.t Taigi pirmas būdas – tiesiog imti ir padaryti tai, ką galime padaryti čia ir dabar.  
  2.  Jis liečia mūsų dienoraščius, mūsų jaunatviškas ir vaikiškas svajones, mūsų norus, apie kuriuos mes jau seniai užmiršome, bet jie niekur nedingo, nes kažkada mes juos užrašėme ant popieriaus. Taigi, mielieji, pats laikas paimti ir peržiūrėti tuos užrašus, kur mes norėjome būti kosmonautais ir manekenėmis ( na, gal kažkas to ir nenorėjo). Paimti į rankas burtų lazdelę ir …  IŠBRAUKTI tai, ko jau nebenorime. Storai, riebiai užbraukti tuos norus ir pažadus sau, kurie mums šiandien nebeaktualūs, o norėjome jų tik todėl, kad tada taip norėjo visi. Viskas, bent dvi „uodegos“ bus sunaikintos.

Kodėl šiandien kalbu apie tai? Todėl, kad vis dažniau pradedu pastebėti tai, ko nepastebėdavau iki pokalbių su Lina. Sąmoningai. O tai labai daug. Sąmoningai pastebiu kas man vis dar aktualu ir kur link judu. Sąmoningai pajaučiu dalykus, kurie man nenaudingi ir net kenkia. Sąmoningai kuriu naujas mintis. Sąmoningai atleidžiu ir prašau atleidimo. Tai irgi naikina „uodegas“…

Prisipažinsiu – kol kas dar sąmoningai neišbraukiu iš svajonių sąrašo kepti bandeles ir tortus 🙂 . Žinau, kad tokiam verslui jau nebeturiu jėgų ir didelio noro, bet energijos saldžiai pamaitinti artimuosius vis dar atsiranda. Tad kol kas palieku tai Visatai – niekada nežinai kas laukia už posūkio.

Ačiū kad skaitoteAčiū kad esate!

 Linai – ačiū už laiką, kurį skiri man AUGTI, ĮGYTI DAUGIAU DŽIAUGSMO, VIDINĖS LAISVĖS, PASITIKĖJIMO,  SUSIVOKIMO!

                                                      

Prenumeruok

Patiko šis įrašas? Užsakyk tinklaraščio prenumeratą ir naujausius įrašus gauk pirmas!

Komentarai