Gruodis…

<a href=
open your eyes via photopin (license)" width="240" height="159" /> open your eyes via photopin (license)

          Praėjo beveik mėnuo nuo susitikimo su Lina, po kurių nerašiau dienoraščio. Tiksliau, rašiau jį mintyse kasdien, kiekvieną akimirką, bet nenorėjau dalintis nė su kuo savo patirtimis ir suvokimais. Norėjau viena pasimėgauti ta fantastiška būsena, kai suvoki vienų ar kitų įvykių, poelgių esmę…

Šiandien ta diena, kai jau noriu papasakoti jums kas gi vyko spalio/lapkričio mėnesiais  ( O Dieve, kokiu greičiu bėga laikas !). Per Kalėdas mūsų projektui bus trys mėnesiai. Mūsų kūdikis jau įgauna formą, „bandomasis triušis“ jau gali „pačiupinėti“ rezultatus, pasidžiaugti pokyčiais.

        Sunkiausia šiame gyvenime yra keisti save. Dar sunkiau yra suvokti ką gi reikėtų keisti savyje, nes esame tobuli. Tik va, aplinkui vis ne tie žmonės, ne toks jų elgesys, ne tokios reakcijos į mus. Sunkiausia yra praskleisti iliuzijos šydą ir pasižiūrėti į save iš šalies. Nepiktai, su meile, gal net su ironija. Būtent taip dirba Lina – ji veda mane savęs pažinimo keliu taip lengvai ir paprastai, kad kartais pokalbio metu norisi sušukti: „ O Viešpatie, kodėl man tai neatėjo į galvą anksčiau? Kodėl viską taip sudėtingai priimu ir narplioju? Kodėl viską taip sureikšminu?“

     Būtent apie tai ir norėčiau šiandien papasakoti. Apie sureikšminimą ir susireikšminimą. Ar pastebėjote, kaip dažnai žmonės, pradedantys eiti „dvasiniu“ keliu kalba vis sudėtingiau ir sudėtingiau, visur ieško prasmių, ženklų, kažkokios ypatingos būsenos, ypatingų potyrių. Nesakau, kad jų nėra, ar kad nereikia visai nekreipti į juos dėmesio. Ne, kartais „matymas“ duoda nuostabius rezultatus ( apie tai kiek vėliau), bet vis dažniau ir dažniau save pagaunu „ant minties“ – nenoriu giliai kapstytis, NEBENORIU!!!!!!!!“. Vis dažniau, stebint save jaučiu, kad žavi lengvumas, atsidavimas ir pasitikėjimas gyvenimu. Bus taip, kaip bus. Aš svajoju, planuoju, noriu, jaučiu, pasitikiu visata, o kaip turi būti – čia jau ne mano valia. Ar jums kada nors pasitaikė žmonės, kurie viską žino ir žino kaip viskas „turi būti“? Juk tai apie mane ! Aš visada žinojau kaip „turi būti“, visada norėjau sudėlioti į lentynėles ne tik daiktus, bet ir žmones, net santykius. Aš tiksliai žinojau kokie TURI BŪTI santykiai su vyru, vaikais, mama, su draugais, kolegomis. Ir per tą žinojimą atsitiko labai keistas dalykas (chi-chi-chi) – praradau realybės jausmą. Apsimuturiavau iliuzijos skara, pro kurią jau nebemačiau to, KAS YRA. Gal kalbu šiek tiek sudėtingai, bet noriu pasakyti štai ką – mes taip dažnai sureikšminame „kaip turi būti“, kad nebematome nuostabaus paprasto gyvenimo. Kodėl?

Labai paprastai. Žinodami kaip turi būti neprojektuojame skausmingų santykių, ligų, konfliktų, nesusipratimų, nemeilės, pykčio protrūkių ir t.t. Juk taip? Juk mes „žinome“, kad viskas turi būti gražu, miela, linksma, švelnu… Jei atidžiau save pastebėtume, tai suvoktume, kad mes piešiame meksikietiško serialo vaizdelį patys to nesuprasdami. Tai kas gi vis dėl to nutinka, kad tas vaizdelis kažkodėl neįsipaišo į mūsų gyvenimus? Labai paprastas dalykas – mes sureikšminame kitų pastabas, pasakymus, reakcijas savo atžvilgiu, sureikšminame kitų žmonių veiksmus. Juk kartais žodelis „atsiknisk“ gali pabudinti iš letarginio dvasinio miego ir padėti atsitokėti, kad tikrai užknisai jau visus savo „žinojimu“. O gali atsitikti ir taip, kad po „atsiknisk“ krentame į savęs gailėjimo liūną, pilamės ašaromis, dūsaujame, kad niekas mūsų negerbia ir visai visai nemebyli … Sureikšminame smulkmenas ir vis gaudome kas gi mūsų nemyli, kas negerbia, kas negaili. Jaučiate, kokioje paranojoje mes kartais gyvename?

          Ir dar. Ar pastebėjote, kad tie žmonės, kurie žino „kaip turi būti“ dažniausiai sunkiai serga, jų sąnariai nelankstūs, juos kankina artrozė, stuburo skausmai. Pastebėkite? Tai tiesa ir ji labai lengvai pastebima akimis. Tad peršasi labai paprasta išvada – jei tu turi savo gyvenimui receptus visiems atvejams, jei tvirtai kaip akmuo žinai kaip viskas turi būti, gali atsitikti ir taip, kad galiausiai liksi vienas, sergantis, nemylimas ir nelaimingas. O gali atsitikti ir taip, kad leidęs savo gyvenimui tekėti lengvai ir laisvai, leidęs jame pasireikšti Dievo valiai tu gali patapti laimingiausiu žmogumi, neturėdamas milijono kišenėje ar auksinės žuvytės.

        Lina labai meistriškai tai parodo pokalbio metu.   Beveik visi mūsų susitikimai buvo skirti santykiams. Mes įsivardijome, kad tai santykiai su mama, bet taip nebūna, kad tie santykiai būtų atskirti nuo kitų – su vaikais, vyru, kolegomis ir t.t. Ir kaip dažnai man tekdavo sutrikti nuo paprasto Linos klausimo „ Kas pasikeis nuo to, kad tu šiandien pabūsi bloga mergaite?“ Įsiminė pokalbis apie atsakomybės ribas ir meilę. Lina klausia, kas atsitiks, jei tu pasielgsi taip, kaip nori tu, o ne mama? Atsakymas ( aiškiai atplaukęs iš vaikystės) – manęs nemylės. Lina: „ O tu nemyli savo vaikų, kai jie pasielgia blogai?“ Vau!!!!!!!! Juk viskas taip paprasta! Sureikšminti ir dėtis žinant, kas bus. Kas bus, sužinosi tik tada, kai leisi būti… Ar motinos meilė savo vaikui dings, jei vaikas kiek pabus savimi? Jai taip, tai jau nebe vaiko, o motinos problema  🙂

     Va taip, mano brangieji, ir dirbame su mano Lina. Beje, kas man labiausiai patinka, tai kad Lina niekada nespaudžia. Jei mato, kad nenoriu kalbėtis viena ar kita tema ar kad nenoriu kalbėti iš vis – ji gerbia mano pasirinkimą. Ir nuo to tik lengviau ir paprasčiau vyksta mūsų bendravimas vėliau, kai susitinkame.

       Šiandien man atėjo labai graži mintis – padovanoti pokalbį su Lina ( o gal net kelis) kaip Kalėdinę dovaną savo naujai draugei. Ji taip dažnai kalba – va tuoj tuoj viską susidėliosiu, tuoj priimsiu sprendimą, tuoj tuoj jau žinosiu ką darau….. Nuoširdžiai jai to linkiu. Bet gal galima tą procesą pagreitinti su Linos pagalba? Juk bekalbant su žmogumi, kuris mato tave šiek tiek kitokią, nei tu pati, gali švelniai pakuždėti – ei, atkreipk dėmesį į va tą ar tą dalykėlį? Ir tada Naujų metų planas guls tavo dienoraštyje kaip sviestu pateptas. Kažkodėl aš taip galvoju ir žinau 🙂 

    Taigi – kalėdinės dovanos nebūtinai turi būti suvyniotos į blizgančius popieriukus ir padėtos po eglute. Jos gali keisti mums brangių žmonių gyvenimus ir kitaip – svarbu išjungti žinojimą „kaip turi būti“…

 

Apkabinu visus su meile ir kviečiu šiek tiek palaukti tęsinio – jį ruošiu atskirai, kaip desertą sau, Linai ir jums – apie tai, kaip po vieno pokalbio su Lina gyvenimas pagreitintu būdu man parodė „kaip yra“ ir kodėl taip yra. Ir ką daryti, kad būtų kitaip  🙂 

Prenumeruok

Patiko šis įrašas? Užsakyk tinklaraščio prenumeratą ir naujausius įrašus gauk pirmas!

Komentarai