Aurelijos dienoraščio tęsinys … nauji atradimai santykiuos

2016.03.19

Jau trys mėnesiai kai nesidalinu su jumis tuo, kas vyksta mano gyvenime. Be galo žaviuosi Lina, kuri kantriai laukia atgalinio ryšio, bet nespaudžia manęs. Tikras koučeris – žino, kad viskas, kas bus padaryta per prievartą,108H (1) greičiausiai bus netikra. Pasiteisindama galiu pasakyti tik tiek, kad viską buvau jau seniai susidėliojusi mintyse, kai ką užsirašiusi, kai ką pasilikdama sau išbandymui. Daug esminių suvokimų kurie liečia tik mane, pasilieku sau, jeigu manau, kad dar ne laikas dalintis. Tad šiandien kalbėsiu keliomis temomis – vėl sugrįšiu prie santykių su tėvais, ketinimo galios ir  energetinių uodegų. 

Pamenu tą dieną, kai FB “netyčia“ atradau straipsnį apie tėvus. Mintys, kuriomis noriu su jumis pasidalinti, man buvo tokios svarbios ir tuo pačiu tokios paprastos, kad jaučiausi mažų mažiausiai atradusi amžino gyvenimo formulę. Pamenu, net kvėpavimas sustojo, kai suvokiau kas vyko mano gyvenime, kokias klaidas padariau su savo vaikais ir svarbiausia, KODĖL aš jas padariau. Pamačiau vientisą praeities, dabarties ir ateities paveikslą, parodantį man kas bus ir toliau gyvenime, jei nešiosiu nors mažiausią nuoskaudą tėvams. 

Pabandysiu šiek tiek pacituoti. Versiu iš rusų kalbos, tad jei kalba nebus tokia sklandi, atleiskite man.                       

„Mumyse, suaugusiuose žmonėse, saugomi ištisi klodai jausmų, neišsakytų tėvams. Kai mus skriaudė, nesuprato, kai atstumdavo. Todėl, kad mes ( kaip dabar ir mūsų vaikai! ) ne visada išsakydavome ( ir ne visada galėjome tai padaryti) savo jausmus, kad nesutinkame su tėvais. Ir tol, kol mumyse gyvena neišsakytos nuoskaudos, pretenzijos, priekaištai – tol apie mūsų santykius su tėvais negalima sakyti, kad jie “geri“, „išvalyti“. Tarp mūsų stovi klodai neišjaustų jausmų ir emocijų, neišsakytų žodžių. Ir tol, kol neišlaisvinsime save nuo viso šito emocinio krūvio – mes negalėsime atleisti savo tėvams.

  Kiekvienam iš mūsų, norint būti gerais tėvais iš pradžių reikia atleisti savo tėvams visas klaidas, kurias jie padarė iš nežinojimo auklėdami mus. Nes kol mes neatleidžiame jiems – mes neišvengiamai būsime pasmerkti kartoti tas pačias klaidas. Ir jei tu kadais prisiekei vaikystėje –  “niekada taip nesielgti su savo vaikais“. Nors ir skaudu tai pripažinti, bet tu darysi viską taip pat, kaip ir darė tavo tėvai.  Tavo “vidinis tėvas“ tavyje, kuriam tu lyg šiol neatleidai, kels ranką prieš tavo vaiką. Tavo mama, kuriai tu neatleidai, vers tave rėkti ant savo vaiko taip, kaip tai darė ji. Norim mes to ar ne, bet mūsų tėvai, kuriems mes neatleidome, pasilieka mumyse. Mumyse lieka jų agresija,  noras kontroliuoti, perdėtai rūpintis ar priešingai visiškas abejingumas ir panašiai.  Visos šios savybės kaip praeities projekcijos ima lįsti iš mūsų. Ir tame nėra nieko mistiško. Neleisdama pasireikšti savo pykščiui prieš savo tėvą, nurydama nuoskauda po nuoskaudos, slopindama savo tikruosius jausmus, šiuos jausmus laikinai uždarau pasąmonės skyrelyje ir esant reikiamai progai juos panaudoju  prieš savo paties vaiką.  

 Mūsų vaikai tampa mūsų buvusių santykių su tėvais aukomis. M.Svetova „Auklėjimas kitaip“

Nežinau kaip jums, bet man šios mintys pakirto pakinklius. Tūkstantį kartų buvau girdėjusi apie atleidimą, bet niekada taip aiškiai nesuvokiau kaip neatleidimas pasireiškia kasdieniame gyvenime. Manau, kad tai liečia ne tik santykius su tėvais, tai liečia kiekvieną iš mūsų santykiuose su draugais, kolegomis, artimaisiais. Pasikapstę atmintyje, manau tikrai atsektume įvykius, kai mes patys pasielgiame su kitais žmonėmis taip, kaip visai nenorėjome ir net nesitikėjome, kad galime taip pasielgti. Neišjaustos emocijos, neišsakytos nuoskaudos tarsi akmenų maišas, kurį velkame užsikrovę ant pečių, o paskui guodžiamės, kad mums kažkodėl per sunku gyventi, per sunku rasti gerus darbus, neturime ramybės, pinigų, tikslo gyvenime. Visa tai atplaukia iš vaikystės.                           Su Lina mes ne kartą kalbėjome apie mano santykius su mama. Linutės dėka sugebėjau šiek tiek atsitraukti ir į viską pasižiūrėti kitomis akimis. Nes, o varge, kai esi emociškai priklausomas nuo ko nors, labai sunku „sveikai“ pasižiūrėti į save ir savo aplinką. Dar blogiau – tu net nepagauni informacijos, nematai ištiestos pagalbos rankos. “Užsiciklini“ savyje kad yra taip, suki vienas ir tas pačias mintis, kartais taip „užsigaili„ savęs, kad nebematai akivaizdžių dalykų.                                  

Po vieno pokalbio su Lina, berods jau po Naujų, manyje tarsi kažkas pratrūko. Apimta tos sunkiai nusakomos būsenos, kai norisi viską išrėkti, išspjauti, išvemti į išorę, pasirinkau tam visai netinkamą būdą – parašiau laišką dukrai, išsakydama tai, ko visai nenorėjau išsakyti. Esu dėkinga Dievui už tai, kad turiu išmintingą dukrą. Taip, labai ją įskaudinau, bet ji ( visai ne kaip aš prieš savo mamą) nenutylėjo, o papasakojo kaip jaučiasi. Gavau tokį stiprų atgalinį ryšį, kad nepamatyti savo mamos savyje jau nebegalėjau. Aš supratau, kad esu savo mamos kopija, kad elgiuos lygiai taip pat ji, t.y manipuliuoju. Ir jei nesustosiu, neteksiu savo vaikų ta prasme, kurios labiausiai bijau. Dvasiškai. Apie jokį artumą negali būti nė kalbos, kai šalia mamos šalta, nejauku, kai esi apipilamas priekaištais dėl dalykų, kurie visai nepriklauso nuo tavęs, vaiko.

Aš džiaugiuos tik tuo, kad nesuluošinau savo vaikų dvasiškai tiek, kad jie bijotų kalbėtis su manimi. Neturiu iliuzijų, kad žinau viską apie juos, bet turiu bent jau jausmą, kad jie myli mane. Ir tiek daug man atleido. Kuo aš galiu jiems atsidėkoti? Tik viena – susitvarkyti savo santykius su tėvais. Išvalyti juos. Paprašyti atleidimo už viską, ką pridariau per tokį ilgą laiką. Išmokti atvirumo, tiesos sakymo, nemeluoti sau, išmokti būti tuo, kas esu. Visa tai bus pati didžiausia dovana mano vaikams. Aš nuoširdžiai tikiu, kad tik tada mano vaikai turės močiutę, bočių, mamą, dėdes ir tetas, pusbrolius ir pusseseres. Šeima yra vienintelė žemiška vertybė, dėl kurios verta pasistengti.                                                                       Galbūt kalbu kiek patetiškai. Bet aš taip jaučiuosi atradusi tokias paprastas tiesas :-). Mūsų kasdienybė susideda iš tų mažų dalelių – puzlių, kurias sudėję gyvenimo pabaigoje mes pamatome visą paveikslą. Mūsų pokalbiai su draugais, artimaisiais, netgi bendravimas virtualioje erdvėje, jei jis pripildytas meilės ir tolerancijos, geranoriškumo visame kame – tai tokios nerealios galimybės pažinti save ir supantį pasaulį…
Ir reikia tiek nedaug, bet kartu be galo daug –  BŪTI SAVIMI IR LEISTI KITIEMS TOKIAIS BŪTI.

Aurelija  🙂

Prenumeruok

Patiko šis įrašas? Užsakyk tinklaraščio prenumeratą ir naujausius įrašus gauk pirmas!

Komentarai