Mintys iš Aurelijos dienoraščio…

2015 m. rugpjūčio pabaiga

 Rašau dienoraštį atgaline data, tarsi norėdama sugrįžti į tą akimirką, kai kilo mintis paprašyti pagalbos. Paskutiniai mano gyvenimo metai teka ramiai ir vis dažniau pajaučiu, kad buvimas komforto zonoje įtraukia į sunkiai nusakomą ritmą ( arba jo nebuvimą).  Kai praeina diena, o tu net negali pasakyti ką nuveikei, kokios mintys aplankė, ką naujo patyrei. Nesakau, kad tokia būsena man visai nepatinka, bet besikartojantis nerimo ir vidinio nepasitenkinimo jausmas tarsi lakmuso popierėlis parodo, kad atėjo laikas pokyčiams.

Mano galvoje visada buvo pilna gražių įdėjų, verslo planų, svajonių, projektų, kuriuos paleisdavau į orą, o jie sugrįždavo keista forma – kažkas, tarsi nuskaitęs mano mintis informaciniame lauke padarydavo tai tokiu pačiu būdu ir dar geriau. Jums pažįstamas šis jausmas? Tada belikdavo tik pasidžiaugti  (ne visada nuoširdžiai), kad aš mąstau visai protingai ir kad mano idėjos nekvailos. Bet kažkodėl likdavo mažytis kartėlio jausmas – o kodėl ne aš? Kita vertus, radau sau  mane visiškai nuraminantį pasiteisinimą – man daug metų, aš pavargusi ir įsibaiminusi nuo patirtų nesėkmių, aš labai gerai jaučiuosi savo susikurtame pasaulėlyje… Viskas   vyniojasi taip, kad mintys apie komforto zonos palikimą sukelia nemalonų jausmą kažkur ties saulės rezginiu.

Bet vis dažniau aplanko lengva, bet jau apčiuopiama mintis – ir tai viskas? Tai viskas, ką tu dabar darysi 365 dienas per metus ir visą likusį gyvenimą? Būtent ji, ta nenaudėlė ir pastūmėjo mane į Linos ir Renatos „ glėbį“ – o gal galima kažką pakeisti savo gyvenime? Išvardinti tiksliai kuo esi nepatenkinta, kurias sritis galima tobulinti, ko galėčiau siekti, kokį naują kelią galėčiau atrasti, o svarbiausia – ką naujo galėčiau patirti per likusį man laiką šiame gyvenime?

O gal plaukti pasroviui? Kartais dienos slenka tingiai, ramiai ir tada apima keistas sotumo/pasitenkinimo jausmas, kad niekur nereikia bėgti, kad uždirbtum pinigų pragyvenimui, nereikia sukti galvos dėl manikiūro ar neišplautos galvos – tiesiog gyvenu ir mėgaujuosi. Bet ar tai tikra? Juk jei tai būtų tikra, tada nebūtų dienų, kai širdies plote atsiranda sunkiai nusakomas nerimo, sumišusio su nepaaiškinamu sunkumu, jausmas, kuris tarsi įkyri musė…

Labai aiškiai supratau vieną dalyką – nebenoriu kapstytis viena savyje. Koks skirtumas kokį š…ą iš ten iškasi, jei jo nemokėsi transformuoti?   Gal tiesiog įsivardinti ko dar norėčiau šiame gyvenime ir pabandyti eiti į priekį, o pakeliui, žiūrėk, ir išmėtysi dešimtmečiais kauptą šlamštą, kuris traukė žemyn. Juk kažką darydamas neabejotinai kažką ir padarai 😉 Čia jau nuo paties žmogaus priklauso, kiek sąmoningumo ir širdies buvo tame daryme.

 Vieną gražią vasaros dieną man tiesiog toptelėjo mintis, kad norėčiau padaryti du dalykus – užsirašyti savo tikslus ir paprašyti pagalbos dviejų draugių, kurios man yra pavyzdys to, kaip keičiasi gyvenimas, kai išlendi iš komforto zonos. Jos abi išlindo iš tos zonos ne savo noru ir tai dar labiau man priimtina, nes vargiai turėčiau tiek drąsos keisti savo gyvenimą drastiškai ir staiga. Gal metai tikrai daro savo, bet norėtųsi ramių, plastiškų pokyčių. Amerikietiški kalneliai jau praeityje…

Lina – mano buvusi mokinukė kai dirbome kartu draudime. Man be galo smagu ją matyti darant tai, kas jai teikia malonumą. Ir tikiu ja taip pat, kaip tikiu savo vaikais, savo vyru, savo drauge Renata. Mano pats didžiausias gyvenimo džiaugsmas, kad turiu nuostabių draugų, priimančių mane tokią, kokia esu…

Tęsinys netrukus…

Prenumeruok

Patiko šis įrašas? Užsakyk tinklaraščio prenumeratą ir naujausius įrašus gauk pirmas!

Komentarai