11116641844_038a1363ef_b

Vienintelė laimė gyvenime – nuolatinis veržimąsis į priekį.                                                                                                                                                       Emilis Zola

 

Laimė bene pagrindinis dalykas, kurio kiekvienas siekiame savo gyvenime. Dauguma žmonių mano, kad laimė nuo jų nepriklausanti sąlyga. Todėl vienais gyvenimo momentais mes jaučiamės labiau jos glostomi, kitais manome, kad ji mus apleido. Laimę įsivaizduojame kaip kažką nepastovaus, cikliško, kas priklauso nuo vienų ar kitų aplinkybių. Tačiau nepaisant aplinkybių visi galime pastebėti, kad vieni žmonės būna laimingesni už kitus.

ŠIOS PRIEŽASTYS GALI TAU PADĖTI GERIAU SUPRASTI KODĖL LAIMĖ NORI VIS IŠPRŪSTI IŠ TAVO RANKŲ :

 

NUKĖLINĖJI LAIMĘ Į ATEITĮ

Ar tavo gyvenimas neprimena kažką panašaus į :

  • Kaip, turėsiu pinigų, TADA būsiu laimingas;

  • Kaip padarysiu karjerą, TADA būsiu laimingas;

  • Kaip susirasiu antrą pusę ar sukursiu šeimą, TADA būsiu laimingas;

  • Kaip numesiu svorio, TADA būsiu laimingas;

  • Kaip turėsiu vaikų, TADA būsiu laimingas;

  • Kaip paaugs vaikai, TADA būsiu laimingas;

  • Kaip turėsiu gerą darbą, TADA būsiu laimingas;

  • Kaip būsiu sveikas, TADA būsiu laimingas.

Laimę imame sieti su nesibaigiančiu siekiamų daiktų, tikslų, norų sąrašu. Vis laukdami kol galėsime būti laimingais.

Su kiekvienu pasiektu tikslu, šį sąrašą papildome dar keliais naujais punktais, kol jis virsta norų virtine, o mums vistiek negana ir negana. Sumaišę poreikius su norais mes vis sau žadame ateityje gyventi kitaip ir toliau atidėliojam akimirkas, kad galėtume pasidžiaugti tuo kas yra DABAR.

Sudėtinga nepakliūti į spąstus kaip aplinkui mums vis siūlo  vartoti, pirkti, įsigyti, turėti. Tarsi tai būtų BŪTINOS LAIMĖS SĄLYGOS.

Pasimauname mes greitai. Kuris nenorime būti laimingas?

Kurį laiką juk taip ir jaučiamės. Deja, poto seka nusivylimas, vėliau nekantrumas, stresas, nes reikia patenkinti sekantį trokštamą objektą – greičiau gauti paaukštinimą darbe, didesnę algą, susirasti antrą pusę, nusipirkti dešimtą porą batų, prabangesnį automobilį, būstą.

Gyvendami mintimis apie ateitį ar užstrigę kokiame nors praeitame savo gyvenimo etape, mes vis stengiamės atsidurti kažkur kitur. Tokį gyvenimo būdą puikiai atspindi mūsų dažnai naudojamos frazės “tikiuosi viskas išsisspręs“, “norėčiau, kad būtų geriau“, “galbūt bus viskas gerai“,  “reikia kažkaip pratemti“, “kada nors“. Tai tampa gan patogiu išsisukinėjimo būdu pateisinančiu mūsų pasyvumą, vengimą spręsti problemas, imtis konkrečių veiksmų.  

Daugelis miglotai galime prisiminti kada paskutinį kartą juokėmės užsiėmę už pilvų, šokinėjome iš džiaugsmo, dainavom prausdamiesi duše, kėlėmės ryte su šypsena. Taip mėgaudamiesi kiekviena gyvenimo akimirka. Darbas, šeima, socialiniai įsipareigojimai, mus dažnai atrodo  nemaža našta kasdien, kad galėtume sau leisti pasidžiaugti viskuo kas tuo metu vyksta.

BET, jei mes norime jaustis laimingais, nustoti gyventi ateitimi, praeitimi, mes turime pasistengti būti ten kur tuo metu ir esame. Būnant darbe nesvajoti apie atostogas ar pramogas savaitgalį, esant  su vaikais ne spręsti darbo reikalų telefonu. Kaip pametame dėmesio koncentraciją mes negalime būti dabartyje ir pilnai išgyventi kiekvienos akimirkos.   Todėl turime NUOLAT STEBĖTI SAVE, SAVO MINTIS. Vien pastebėdami, kad esame nutolę nuo šios akimirkos mintimis ar veiksmais,  GALIME padaryti labai daug. Pirma, taip sugryžtame į esamą akimirką, nes imame pamatyti kas su mumis vyksta. Antra, pastebėję galime nuspręsti likti šioje akimirkoje ar gryžti atgal ir leistis į ateities, praeities klajones. Pasirinkimas visada mūsų rankose. Kas kart pasirinkdami norą likti šioje akimirkoje, su laiku pastebėsite kaip tai keičia jūsų tikrovę. Sukurtos aiškios ribos tarp to kur esate ir ką darote (kada laikas dirbti, kada ilsėtis ) daro gyvenimą daug lengvesnį, laimingesnį.

Išmokti džiaugtis kiekviena  akimirka iššūkis kiekvienam iš mūsų. Tačiau kas tai pajaučia ir supranta, tai tampa neįkainojama gyvenimo dovana ir puiki laimės sąlyga.

KOVOJI, PRIEŠINIES GYVENIMUI, ĮVYKIAMS

Matome gyvenimą kaip nuolat besitęsiančią problemą. Manome kaip išspręsime visas savo problemas, galėsime ramiai atsipūsti ir džiaugtis gyvenimu. Tačiau kaip išsprendžiame vieną problemą, kyla antra, trečia, ketvirta. Jų kyla nuolat. Kol mes problemas laikome kliūtimi savo laimei, tol jos mums ir būna tokios nuo kurių reikia bėgti, joms priešintis, kovoti, nenorėti. Kartais užtenka pagalvoti apie galimą problemą ir neuroasociacijos smegenims greit duoda peno per kūną išsiuntinėdamos šiurpuliukus raginančius “ginkis“.

Deja, kuo labiau priešinamės, kovojame, bėgame, vengiame, tuo sunkiau mums darosi – kankinamės, atidėliojame, nerimaujame. Tuo komplikuodami jos sprendimą.

Natūrali prigimtis skatina vengti visko kas skaudina, kelia sunkumų, yra negera, nemalonu, nepriimtina, tad elgtis kažkaip kitai mums neįprasta. Tačiau jei mes norime į savo gyvenimus įsinešti daugiau džiaugsmo, mes privalome NUSTOTI PRIEŠINTIS ĮVYKIAMS.

Vienas dydis indų filosofas ir dvasinis mokytojas Dž. Krišnamurtis šios esmės mokymui paskyrė visą gyvenimą ir tai buvo jo mokymo paslaptis, kurią jis atskleidė gyvenimo pabaigoje.

Kai nustojame priešintis įvykiams, situacijoms, būsenoms, nebeklijuojame prote etikečių ‘‘gerai‘‘ ar ‘‘blogai‘‘ ‚‘‘noriu‘‘ ar ‘‘nenoriu‘‘, o leidžiame viskam būti taip kaip yra, įvyksta kažkas nepaprasto.

Ar gali prisiminti situaciją, kada sau pasakei nu ir tegul tai vyksta, tegul nutinka tai kas turi ar nepajutai  viduje  palengvėjimo? Dingo bejėgiškumo jausmas. Sugryžo energija, kurią eikvojei priešinimuisi. O užplūdęs jėgų antplūdis leido labiau susitelkti į situacijos sprendimą ir pati  situacija išsisprendė daug greičiau nei manei ir tikėjeisi.

Kyla daug mažesnis pasipriešinimas kai imame į kiekvieną problemą žvelgti kaip galimybę, pamokas ateičiai. Iškilo problema tai galbūt kažko nepamačiau, nesupratau nemokėjau, t.y suklydau. Jei suklydau vadinasi galiu iš to kažko išmokti. Jei galiu išmokti tai yra galimybė man patobulėti.

Viskas kas vyksta mūsų gyvenimuose turi tam tikrą, prasmę, reikšmę, paskirtį. Ir net pati mums atrodytų nereikšminga detalė yra mums nesuvokiamu būdu susijusi su visuma.

Tony ROBBINS teigia : ‘’Gyvenime nesėkmių nebūna. Jeigu iš vadinamosios nesėkmės ko nors išmokau, vadinasi man pasisekė’’.

Išsiugdęs įprotį negatyvius patyrimus paversti pamokas ateičiai, galimybėmis su laiku pastebėsi, kad nustosi gailėtis praeities. Atvirkščiai tapsi jai dėkingas. Pakitus požiūriui į sunkumus, legviau juos imsi spręsi, išsivaduosi iš bejėgiškumo jausmo. O tai gyvenimo kokybei duoda labai daug.

KLAIDINGAI SUVOKI ATSAKOMYBĘ UŽ SAVO GYVENIMĄ

Kaskart kai esame dėl kažko nepatenkinti kyla pagunda kaltinti kitus, pasaulį, aplinkybes. Ir iš ties tai pats lengviasias kelias, kartais galintis teikti net labai didelį pasitenkinimą. Tuomet pasijaučiame pranašesniais už kitus, neva kaltais dėl situacijos, atrodome sau ir kitiems geresni.

Įsijautimas į aukos vaidmenį  ir piktinimąsis dėl mums padarytų skriaudų leidžia mus negalvoti apie savo indėlį konkrečioje situacijoje. Padeda nusimesti atsakomybę nuo savo pečių. Nereikia tuomet eiškoti atsakymų kodėl, kur klydau?

Kaltindami dažnai padarome skubotas išvadas, paskirstom pozicijom tas ‘’kaltas’’, anas ‘’nekaltas’’, tad ‘’geras’’, anas ‘’blogas’’.

Nesusimąstydami apie abiejų pusių atsakomybę, indelį situacijoje. Įžeistas ego, ambicijos, savęs sureikšminimas verčia galvoti apie save, situaciją kaip kažką tokio unikaliaus, išskirtinio. Man atsitiko, man padarė. Deja, mes nesame kažkuo ypatingi, išskirtiniai, geresni už kitus. Nesame pasaulio ašis, centras.

Suvokimas savo netobulumo, klaidų, to, kad ir tu galbūt kažko nežinai, nesupranti, nesi tikras, nepadarei, padeda nekaltinti kitų.

Tiesa paprastai yra kažkur per vidurį tarp dviejų žmonių – kiekvienas situaciją vertina, supranta, žiūri pagal save ir savo vertinimo kriterijus, gyvenimišką patirtį. Mes galime įvertinti tik savo, o ne kitų  klaidas, trūkumus ir dirbti su jais.

Klaidingai manome, kad kaltindami mes pasijusime geriau, mažiau kentėsime. Kaltinimai, emocijų iškrova gali mums atrodyti kaip veiksmas, bet iš tikro tokie veiksmai atitraukia mus nuo produktyvumo, naudingų dalykų, ką vietoj jų mes galėtume padaryti.  

Kaltinimai klastingi dar ir tuo, kad tuomet mes esame nepajėgūs kontroliuoti savo gyvenimo. Jautimąsis auka, bejėgiu, nieko negali būti už tai blogiau. Ir tai labiausiai slegiantis dalykas, kuris gali nutikti. Kaip tuo tarpu prisiimdami atsakomybę jūs galite sutelkti jėgas tam, kad situaciją, save taisytumėte, keistumėte. Būtų daug naudingiau savęs paklausti už ką esate dėkingas? Kokias pamokas turite suprati, išmokti? Ką galite padaryti kitaip?

VISUR SIEKI TOBULUMO

Siekiame būti idealiais tėvais, savo profesijų atstovais, partneriais, žmonėmis, turėti tobulus santykius, šeimą, išvaizdą…

Tobulumas labai idealizuojamas visuomenėje. Informacinės priemonės, socialiniai tinklapiai, televizija norime ar nenorime įperša mums savo tobulumo sampratą. Kokia turi būti tobula šeima, vaikai, išvaizda, prestižinė specialybė, ‘’geras‘’ darbas, vyras, žmona, namai, atostogos…

Nežinau kaip tu, bet aš kart kaip įsiveliu į tuos tyrinėjimus pajaučiu stresą ir įtampą.

Panagrinėjus giliau, tobulumo aplinkui net nėra. Tai daugiau siekiamybė, vizija ko dar galima siekti, kur link eiti.

Kas vienam tobula, kitam gali atrodyti gerokai nutolę nuo tobulumo, todėl ši koncepcija negalutinė. Nėra tobulumo, yra tik tai ką mes apie tai manome, su kuo jį siejame, kuo jį laikome. Mes negalime nuspręsti kas yra tobula. Mes to nežinome ir negalime pasakyti. Ką mes galime žinoti, tai kas yra geriau dabar, šiuo momentu. Bet net ir tai manydami, mes galbūt klystame.

Supainioję tobulumą su buvimu “viršesniais“, “pirmais“, su buvimu “dėmesio centre“, buvimu “kažkuo“  ,  mes taip įsisukam į tą tobulumo ‘’darymą’’, kad sunkiai imame susitaikyti su savais trūkumais. Susitaikymas reiškia, kad mes turime gyventi su tuo, kas mums nepatinka, ko nenorime matyti ir priimti savyje.

Kaip galime susitaikyti su tuo, kad negalime visi būti gerais verslininkais, kai tai laikoma sėkmės kriterijumi?

O visos mūsų baimės, nepasitikėjimas, valios trūkumas, silpnumo akimirkos, saviapgaulė? Kuriam iš jūsų lengva tai savyje priimti ?

Kovotojo prigimtis mums to neleidžia. Daug paprasčiau kartais tiesiog to nematyti, neigti, slėpti, stengtis atrodyti geresniais. Siekti, kad viskas vyktų pagal mūsų tobulumo sampratą – netoleruoti, nesuprasti, įrodinėti savo tiesą.

Deja, gyvenimas niekada neatitiks visų mūsų norų. Mes nuolat dėl kažko klysime, kažko nesugebėsime, nemokėsime, ar darysime galbūt ne taip gerai kaip kiti.

Kol sąžiningai sau to nepripažinsime, mes ir toliau bėgsime nuo savo laimės. Tik priėmimas, meilė sau gali padaryti stebuklus. Priėmimas savo trūkumų, klaidų, jų pripažinimas ir atleidimas yra daug stipresnis nei mes galime įsivaizduoti. Tapdami atlaidesni sau, lengviau priimame ir kitų ydas bei trūkumus. O tai labai daug.

NEEIŠKAI GILESNIŲ SAVO ELGESIO MOTYVŲ

Nėra taip svarbu ką tu darai, kuo užsiėmi, kokios tavo pareigos ar pasiekimai, daug svarbiau motyvas kodėl tu kažką darai.

Yra didelis skirtumas kada mes dirbame dėl pinigų, nes taip saugiau ir to, kai dirbame, nes mums tai patinka, jaučiam naudą, prasmę.

Motyvacija pinigais pati nestabiliausia. Neįdomus darbas su laiku ima kelti nuobodulį, dingsta įkvėpimas, džiaugsmas.Tai atsiliepia ir darbo rezultatams, kol galų gale nebelieka ir to saugumo, nes tavo vietoje atsiranda tas, kuriam tavo darbas teikia daugiau džiaugsmo.

Todėl labai svarbu visame kame eiškoti gilesnių motyvų. Ar tai būtų sveikata, mityba, gamtos saugojimas, vaikų auklėjimas, santykiai su kitais, vertybių peržiūra, gyvenimo prasmė.

Kuo gilesnę prasmę matysime savo veiksmuose, tuo daugiau jausime pilnatvės, laimės, tuo lengviau sieksime savo tikslų.

small__9044197386

Norėdami būti sveiki daug lengviau atsisakysite to kas neįtelpa į sveikos gyvensenos sąvoką. Į gamtą žiūrėdami kaip į vieningą sistemą, kuri tiek daug duoda, labiau rūpinsitės jos saugojimu. Kiekviename sutiktame žmoguje siekdami įžvelgti tai kas jame gerą, nekils noras jo smerkti, linkėti blogo, kenkti.

Gilesnė prasmė visada kyla iš to kas apima jūsų vertybes, bendražmogiškumą, susiję su kilniais, dvasingais dalykais. Ši gilesnė prasmė jus visada palaikys, kad ir kas be nutiktų, nes jūs visada žinosite kokie esate, kokie jūsų motyvai. Jūs jausitės dėl to daug tvirčiau iškylus sunkumams. Vidiniai motyvai visada jus labiau mobilizuos, nei tikslai paremtu melu, nesąžiningumu, apgaule ir kitais negatyviais dalykais. Galime meluoti ir būti nesąžiningi su kitais, bet nuo savęs mes niekada nepabėgsime. Rami sąžinė daug geresnis draugas nei galime įsivaizduoti.

Atrasti gilesnę prasmę tikrai nėra lengva. Tačiau nėra ir lengvos laimės, NIEKO NĖRA UŽ DYKĄ.

Nuolat  eiškodami būdų kaip tapti geresniais,  su laiku tikrai  atrasite gilesnius savo veiksmų motyvus.

BIJAI KLYSTI, PATIRTI NESĖKMES, IŠEITI IŠ KOMFORTO ZONOS 

Leisdamiesi į tyrinėjimus, keldamiesi sau iššūkius, mes neišvengiamai turime išeiti iš mums saugios aplinkos. Dažnai užsibuvus joje per ilgai tą padaryti labai nelengva. Tačiau jei mes norime savo gyvenimui suteikti daugiau spalvų tą išmokti verta.

Bijodami klysti, išbandyti kažką naujo mes atimame iš savęs galimybę tobulėti ir augti. Nesėkmės mus išjudina, reikalauja nugalėti save, eiškoti sprendimų. Tobulėdami darbe, kaip asmenybės, darydami tai kas mums rūpi, mes judame į priekį. Tai išvaduoja mus iš monotonijos, rutinos, nuobodulio. Vien prisiminus kaip jauteisi įveikęs situaciją, kuri pradžioje tau atrodė neįveikiama turbūt nori šokti iš laimės, ar ne ?

small_3241975525

Ir tikrai pripažink tuo metu nesijautei saugiai, veikiau buvai pilnas abejoniu, nerimo, baimės. Norėdami kažką keisti mes nuolat turime rinktis ar norime eiti saugumo  arba augimo kryptimi.

Rinkdamiesi augimą, mes turime norėti būti ir kitokie nei visi. O tai TIKRAI nėra lengva,  kaip saugumą ir stabilumą dabartinis pasaulis laiko idealumu, o vidutinybę priima kaip veiklos standartą. Beto daugelis iš mūsų į kitoniškumą žvelgiame su keistumu. Tačiau jei tikrai norime į savo gyvenimą įnešti kuo daugiau spalvų, mes turime nuolat perlipti per save, norėti rizikuoti, bandyti, eiškoti.

Pastebėjau ir tai, kad dažnai žmonės norėtų kažką keisti savo gyvenimuose, bet to bijo. Susipynę norai su baimėmis sukelia vidinius prieštaravimus, todėl tokie žmonės tampa kitų ir savo atžvilgiu labai kritiškai, ciniški, nusiteikę priešiškai, nuolat eiškantys kabliukų.

Tad jei jūs sulaiko baimė nuo tokių nuomonių ir žmonių, supraskite, kad ir ką darytumėte jūs nuolat su tokiais susidursite. Visada bus tokių, kurie jūsų idėjas priims, palaikys, kitiems jos bus neįdomios. Tokia žmonių prigimtis. Ne dėl to, kad tokie žmonės yra blogi, bet todėl, kad jų poreikiai, suvokimas skiriasi nuo jūsų.

Klaidinga ir manyti, kad tie “sėkmingieji“ yra drąsūs, bebaimiai. Bet drąsa nėra baimės nebuvimas. Tai nugalėta baimė, apimanti  abejones, nesaugumą, baiminimąsi, bet kartu ji yra ir apsisprendimas, pasirinkimas, kad kažkas yra daug svarbiau. 

Svarbiausia gyvenime ne vengti smūgio, kritimo žemyn, bet geriau išmokti kaip atsistoti. Buda sakė: “didžiausias susižavėjimą keliantis dalykas – atsikelti suklupus“. Tad nenustokite nuolat eiškoti ir bandyti.

LAIMĖ nekyla iš to ką mes patiriame, kas su mumis vyksta, ką turime.  Ji kyla iš to, kaip mes vertiname, tai kas su mumis vyksta ir kodėl mes darome tai ką darome.

O jei tavo gyvenimą daro laimingą kiti dalykai, tuomet tai ir tęsk. Kiekvienas esame savo laimės kūrėjais.

20120110-areyouhappy

Prenumeruok

Patiko šis įrašas? Užsakyk tinklaraščio prenumeratą ir naujausius įrašus gauk pirmas!

Komentarai