Mano (koučerės) mintys apie darbą su Aurelija…

Šį kartą jau ne Aurelija, o aš norėčiau parašyti apie tai kas vyksta ir kaip einasi mums dirbant kartu. Rašau su ketinimu, kad ta nuomonė ir požiūris tiek apie patį darbo procesą, tiek apie mano kaip koučerio poziciją būtų aiškesnė jums skaitantiems, ar tiems, kuriems aktualu ir kurie ketina ateityje pasinaudoti koučerio paslaugomis. To pageidavo ir Aurelija. Mano nuomone, Aurelijai tai svarbu, nes daugelis iš mūsų norime išgirsti  specialisto nuomone ar darau, einu teisingu keliu ar tai kas su manim vyksta “normalu“.

Kai nusprendžiau jungtis kartu į projektą labai nudžiugau, kad dirbsiu su Aurelija. Pirma, kad tą žmogų pažinojau jau gan senai, antra mačiau jos pasiryžimą, motyvaciją, be kurios bet kokie pokyčiai neįmanomi.

Susitinkame su Aurelija kartą per savaitę pokalbiui per Skype. Paskutinės kelios savaitės Aurelija gerokai sujudino. Mano kaip koučerės tikslas buvo padėti Aurelijai pamatyti įvairius tarpusavyje susijusiuis faktorius, darančius įtaką jai, jos elgesiui. Į sesijos pabaigą mano keliami klausimai leido Aurelijai prieti prie naujų jai nežinomų / nesuvoktų įsitikinimų. Mano atspindėjimas jos žodžių buvo nulydimas “Lina, bet tu gerai čia pasakei, net nepagalvočiau…“

Paskutinė lapkričio 14 d. sesija Aurelija ypatingai sujudino, sakyčiau netgi šokiravo. Buvo “prisikasta prie esmės“.  Atrasti to, kuo tu tikėjai visišką absurdiškumą ir suvokti kaip tas tikėjimas stipriai veikė visą gyvenimą ir aplinkinius nėra lengva. Griuvus iliuzijai, turi griūti ir kaukės, saviapgaulė. Visuomet kada mes kažkuo tikime, mes jaučiamės saugesni, turime pagrindą į ką remtis, kuo tikėti. Kaip staiga nebelieka tos tiesos, kurį laiką mes jaučiamės kaip stalas be vienos kojos. Tačiau tik sugriuvus kažkam seno gali ateiti kažkas nauja, tai neišvengiama. Naujas tikėjimas, iš jo nauji veiksmai ir teigiami dalykai gyvenime.

Skausmas pagrindinė priežastis kodėl mes taip vengiame ir atidėliojame, nenorime keistis. Žymus psichoterapeutas M.S.Peck teigia, kad tai vyksta dėl mūsų narciziškos prigimties. Vieni daugiau, kiti mažiau esame save įsimylėjusios asmenybės, negalinčios susitaikyti su savo netobulumu.  Todėl mes bijome sužinoti daugiau, bijome išgirsti kažką naujo, bijome suabejoti savo žiniomis, kad gali būti ir kitaip. Turbūt didžiausias paradoksas tame, kad daugelis kartais vaikštom su ta žinia  kuo tikėjom prieš 10, 20, 30 ar net 40 metų , nors jau laikas ne be tas, vasara seniai keitė žiemą  🙂

Mus labiausiai gąsdina ne mūsų tamsa, o šviesa“. Tamsa mums net patogi, tuomet nereikia nieko keisti. Galim būti silpni, nereikia imtis stipriųjų pareigų. Kažkur viduje mes žinome, kad bijome būti ne menki, o neribotai galingi.

Darbas su savo savimi man asmeniškai primena detoksikacijos procesą, kartais reikia vėl ir vėl iškęsti pasikartojančius jausmus, sugryžti prie senų įpročių, mąstymo. Suklupti ir vėl atsikelti. Bet kaip išmokstame nebenorėtume sugryžti prie seno.

Galiu pasidžiaugti tuo ką vakar laiške man  parašė Aurelija…

“Po praeito savaitgalio vis dar jaučiu „liekamuosius reiškinius“.  Visą savaitę labai daug galvojau apie tai, kas gi vyksta. O vyksta tikri pokyčiai :)… Daugelyje dalykų. Toks jausmas, kad užkabinus viena, išlenda visai kiti dalykai, tarsi grandinėlė…

Šiandien dar nenoriu kalbėti. Nes jaučiu, kad pereitą kartą užkabinome labai giliai, aš dar tebesu tame…“

Norą šiek tiek atsitraukti aš žiūriu kaip į natūralų neišvengiamą procesą. Kartais sau mintyse pagalvoju, kad man dar nelengva priimti faktą, kad esu ta, kuri atvirai pasako  ką mato, be gražbyliavimo ir meilikavimo. Kažkuria prasme turiu dar baime, kad taip nepatiksiu. Bet kartu ir žinau, jei tas mano “blogumas“ kitam padės iš kokono tapti drugeliu, verčiau rinksiuos tą nepadailintą tiesą vardant to kas ateityje išeis į gerą. 

Kažkur giliai viduje labai tikiu Aurelija ir tuo, kad ji susitvarkys. Po kelio iš pakalnės, visuomet laukia kelias į kalną 🙂  Tad su nekantrumu lauksiu sekančio mūsų pokalbio. 

Šiltai ,

Lina

Prenumeruok

Patiko šis įrašas? Užsakyk tinklaraščio prenumeratą ir naujausius įrašus gauk pirmas!

Komentarai