Mintys iš Aurelijos dienoraščio…

Tęsinys…

2015 m.  rugsėjo pradžia

Paprašiau, kad į sodybą atvažiuotų Lina su Renata. Mintyse jau suregztas planas. Beliko įkalbinti dvi drauges sudalyvauti projekte, kurį vėliau pavadinsime „ Ir tu gali…“.

Dieve, koks malonumas išsitiesus ant vis dar šiltos rudeniškos pievos plepėti su širdžiai mielais žmogučiais! Tokiomis akimirkomis supranti kad gyvenimas mums taip dažnai dovanoja va tokias ramaus džiugesio minutes ir taip lygiai dažnai mes jų net nepastebime, neįvertiname, nemokame pasidžiaugti smulkmenomis. Aš to mokausi. Nuoširdžiai.

Vyras kaskart, kai mato mano susirūpinusį veidą, atspindintį vos ne viso pasaulio bėdas, juokiasi ir primena: “Mokėk džiaugtis tuo ką turi, gal gausi dar daugiau“. Labai svarbu sąmoningai pastebėti tave supantį pasaulį tą vienintelę akimirką – čia ir dabar… Čia ir dabar ramus plepėjimas apie mums visoms trims svarbius dalykus, apie galimybes, norus, svajones, tikslus….Esu atvira – labai dažnai sakau žodį „tikslai“, nors giliai širdyje man jis nepatinka. Nepatinka todėl, kad primena skaudžią patirtį, kai išsikėlusi tikslus ariau kaip jautis, o tie tikslai tolo ir tolo iki tol, kol pasidarė man atstumiantys, kažkokie nerealūs, tarsi kažkas įkalė į galvą, kad va turiu tai daryti… Todėl man mieliau sakyti, ne tikslai, o planai, svajonės, kuriems lemta išsipildyti jeigu tai Dievo valia. Dabar, po daugelio metų, matyt vienintelė išlyga, kuriai norėčiau ( ir stengiuosi) paklūsti besąlygiškai- tai pripažinti Dievo valią mūsų gyvenime ir nesigraužti, kai viskas pradeda suktis ne taip, kaip norėjau. Svajoju iš visos dūšios, užsirašinėju norus su begaliniu tikėjimu, kad jie išsipildys, bet visą laiką pridedu – „ Viskam Dievo meilė ir viskam Jo valia“. Gal būt taip apsidraudžiu save nuo nesėkmių, gal būt taip apsaugau save nuo graužaties, bet manau, kad turiu tam teisę. Man taip lengviau. Ir kas pasakė, kad turėtų būti sunku?

Sėdime ant pievos ir gurkšnodamos kavą išsidėliojame Linos atsivežtas korteles „ Points of you“. Lina ( tiksliau jos naudojama koučerinė praktika) teigia, kad visus atsakymus mes jau turime savyje, mes viską žinome, tik reikia tai atrasti, pažadinti savyje…. Tai va – šiandien mes bandysime surasti atsakymus į klausimus, kurie gal ir nėra gyvybiškai svarbūs šiuo metu, bet visą laiką kirba galvoje. Man patinka, kaip Lina viską išdėlioja lengvai, be pompastikos ir susireikšminimo, tarsi dėliotų korteles kažkokiam vaikiškam žaidimui. Traukiau korteles vieną po kitos ir pasakojau ką matau, ką jaučiu, kokios asociacijos, ką tai reiškia asmeniškai man. Lina ramiai komentuoja, perklausia po kelis kartus ar esu tikra tuo, ką sakau. Viskas vyksta lengvai, nesijaučiu sėdinti prieš psichoterapeutą, kuris tuoj pat išrašys receptą gyvenimui. Dabar man sunku atgaminti visą mūsų pokalbį, gaila, neužsirašiau iš karto. Aš kažkaip nieko ypatingo ir nesitikėjau, nebuvo jokių nerealių lūkesčių – va, atvažiuos Lina ir sudėlios man viską į lentynėles. Tik jau šiek tiek vėliau, praėjus visai nedaug laiko, supratau, kad gavau labai svarbų atsakymą į vidinį klausimą, kurį nuolat vartaliojau mintyse – ką daryti, nuo ko pradėti žengiant pirmuosius žingsnius savo svajonės link.

Linos ( ar tų keistų kortų) pagalba atradau mažų žingsnelių kelią. Ir iš tikro – aš taip aiškiai suvokiau, kad sėdžiu vietoje todėl, kad sėdžiu ir svajoju, o įgyvendinti tam neturiu nei lėšų, nei jėgų, nei suvokimo nuo ko pradėti… Seniai girdėjau labai gražų posakį – tūkstančio mylių kelias prasideda nuo pirmo žingsnelio. Kaip tai atitiko mano būseną! Aš taip aiškiai supratau, kad nežengusi to pirmo mažo žingsnelio liksiu kaip tas bebras, kuris kiekvieną pavasarį stojasi ant kelmelio ir šaukia –„Tuoj skrisiu!”. Aš labai norėčiau garsiai įvardinti savo svajonę, bet savisaugos instinktas man kužda- NE. Esu pažadėjusi, kad šis dienoraštis bus atviras ir nuoširdus, bet negaliu garsiai įvardyti konkrečių tikslų dėl kelių priežasčių. Pirma – šventai tikiu, kad egzistuoja ketinimo energijos galia ir kai tu iškalbi visiems apie savo planus, jie išgaruoja. 80% to ketinimo jėgos išsisklaido, o likusiems 20%-čiai jau nebeturi nei noro, nei energijos….. Esu tai patyrusi ne kartą.

Antra – esu ne kartą stebėjusi, kaip žmogus garsiai pasiskelbia, kad darys tą ar aną, vyks ten ar ten, keliaus vos ne į pasaulio kraštą, o aplinkybės susiklosto taip, kad tenka keisti savo planus. Ar su laiku ateina suvokimai, kad tas kelias tai tik kelias, o gyvenimas kartais sužaidžia savaip ir tada iš paskelbtų planų, projektų nelieka nieko, tik garsūs žodžiai. O tada jau būna kaip ir nepatogu prieš aplinkinius, atsiranda nenuoširdumo „jausmelis“ ir t.t. Aš labai norėčiau išlikti nuoširdi. Jei mano kelias keisis ir širdis sakys :“ Ei, brangioji, ar esi tikra, kad eini ten kur aš vedu?“ – aš pasuksiu ten, kur ji ves… Ir tada nebus jokių nepatogumų nei prieš save, nei prieš jus, kurie lydėsite mane.

Tad susitariame taip – Lina ir Renata žinos viską apie mane. Jos žino mano „startinį kapitalą“, o koks jis bus po metų – gal tada aš jau išdrįsiu praverti vartelius į savo svajonių kampelį. Čia rašysiu daugiau apie pokyčius, emocijas, patirtis. Labai tikiuosi, kad jums tai bus įdomu…

Pirmas pokytis jau įvyko – aš suvokiau, kad esu atsakinga už visus ištartus žodžius ir priimtus sprendimus. Tai aš pasiūliau šį projektą „ Ir tu gali…“, tad esu atsakinga prieš savo drauges, kurios sutiko skirti man savo laiką ir žinias. Kelias atgal visada yra, bet šį kartą kelias atgal reikštų, kad visos mano svajonės tai tik muilo burbulai ir žodžiai, garsiai drebinantys orą. Ar aš tikrai esu pasiruošusi pokyčiams?   Kaip Lina sako – ar esu pasiruošusi sąmoningai keistis ir keisti savo gyvenimą? Pamatysim, mano brangieji, laikas jau eina…

 

 

Tęsinys netrukus………….

 

Prenumeruok

Patiko šis įrašas? Užsakyk tinklaraščio prenumeratą ir naujausius įrašus gauk pirmas!

Komentarai